Penktadienio vakare, užbaigus visas Kryžiaus kelio prie Koliziejaus meditacijas, popiežius Pranciškus perskaitė maldą, kurioje du pagrindiniai ir vienas kitą papildantys žodžiai buvo „gėda“ bei „viltis“.
O Kristau, - meldė Šventasis Tėvas, - paliktas vienas, išduotas net savųjų ir parduotas už žemą kainą; O Kristau, nuteistas nusidėjėlių, atiduotas vyresniųjų; O Kristau, sužalotas kūne, karūnuotas dygliais, aprengtas purpuru. O Kristau, sumuštu veidu ir žiauriai prikaltas; O Kristau, persmeigtas ietimi, kuri pervėrė tavo širdį; O Kristau, miręs ir palaidotas, tu, kuris esi gyvybės ir egzistencijos Dievas; O Kristau, mūsų vienintelis gelbėtojau, atsigręžiame į tave ir šiais metais su iš gėdos nuleistomis akimis ir vilties pilna širdimi:
Iš gėdos dėl visų sugriovimo, sunaikinimo, paskendimų vaizdinių, kurie tapo normaliais mūsų gyvenime; Iš gėdos dėl nekalto kraujo, kuris kasdien išliejamas moterų, vaikų, imigrantų, persekiojamų žmonių dėl odos spalvos, dėl etninės ar socialinės priklausomybės, ir dėl savo tikėjimo į Tave; iš gėdos, kad pernelyg daug kartų, kaip Judas ir Petras, tave pardavėme ir išdavėme, palikome mirti vieną dėl mūsų nuodėmių, bailiai sprukdami nuo savo atsakomybės; Iš gėdos dėl savo tylos priešais neteisingumus, dėlto, kad mūsų rankos tingios duoti ir godžios išplėšti ar užkariauti, dėlto, kad mūsų balsas garsus ginant savo interesus ir drovus kalbant apie kitų, dėlto, kad mūsų kojos greitos blogio keliu ir sustingusios gėrio kelyje.
Iš gėdos už visus tuos kartus, kai mes, vyskupai, kunigai, pašvęstieji ir pašvęstosios papiktinome ir sužeidėme tavo Kūną, Bažnyčią; pamiršome savo pirmąją meilę, savo pirminį entuziazmą ir pilną atsidavimą, užleisdami rūdims savo širdį ir šventimus.
Tiek daug gėdos, Viešpatie, tačiau mūsų širdis taip pat ilgisi patiklios vilties, kad tu nesielgsi su mumis pagal mūsų nuopelnus, bet vien pagal savo Gailestingumo perteklių; kad mūsų išdavystės nesumažins tavo meilės neaprėpiamumo; kad tavo širdis, motiniška ir tėviška, nepamirš mūsų dėl mūsų vidinio kietumo.
Vilties, užtikrintos, kad mūsų vardai įrašyti tavo širdyje ir kad esame tavo akies vyzdyje; Vilties, kad tavo Kryžius keičia mūsų užkietėjusias širdis į tokias, kurios sugeba svajoti, atleisti ir mylėti; perkeičia šią tamsią naktį į šviesią Tavo Prisikėlimo aušrą; Vilties, kad tavo ištikimybė nesiremia mūsų ištikimybe; Vilties, kad tavo Kryžiui ištikimų vyrų ir moterų rikiuotė tęsia ir tęs gyventi ištikimai, kaip skonį teikiantis raugas ir kaip naujus horizontus atverianti šviesa mūsų sužeistos žmonijos kūne.
Vilties, kad tavo Bažnyčia bandys būti balsu, šaukiančiu žmonijos dykumoje, kad paruoštų kelią tavo šlovingam sugrįžimui, kai ateisi gyvųjų ir mirusiųjų teisti; Vilties, kad gėris laimės, nepaisant, rodos, jo pralaimėjimo.
O Viešpatie Jėzau, Dievo Sūnau, mūsų atpirkimo nekaltoji auka, priešais tavo karališkąjį sostą, tavo mirties ir šlovės slėpinį, tavo mirties įrankį, atsiklaupiame, susigėdę ir vildamiesi, ir prašome tavęs nuprausti mus praustuvėje kraujo ir vandens, ištryškusių iš Tavo pervertos širdies; atleisti už mūsų nuodėmes ir kaltes.
Tavęs prašome atsiminti mūsų brolius, sukrėstus prievartos, abejingumo ir karo; Tavęs prašome sutraukyti grandines, kurios mus laiko įkalinusios egoizme, savanoriškame aklume ir pasaulietiškų apskaičiavimų tuštybėje.
O Kristau, - paskutiniais maldos žodžiais meldė popiežius Pranciškus, - prašome išmokyti niekada nesigėdyti tavo Kryžiaus, nesinaudoti juo, tačiau gerbti ir garbinti, nes per jį parodei kokios pasibaisėtinos mūsų nuodėmes, kokia didelė tavo meilė, koks mūsų teisimo neteisingumas ir tavo gailestingumo galybė. Amen.
Popiežius apeigas užbaigė palaiminimu, skirtu, Vatikano žandarmerijos vertinimu, maždaug 20 000 tikinčiųjų, kurie kartu su Pranciškumi meldėsi ir klausėsi prancūzų biblistės Anne- Marie Pelletier parengtus Kryžiaus kelio stočių apmąstymus. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Popiežius Pranciškus Didžiojo Penktadienio vakare, Kryžiaus kelio prie Koliziejaus pamaldų metu